Kinematografiniai stiliai ir jų reikšmė kino istorijoje

Nuo pat savo atsiradimo kino menas buvo ypač jaudinantis, palinkėjus nuostabų pramogų, dramatiškų siužetinių linijų, kurių atspalviai pasikartoja pasažiniais per kinematografijos ciklų istoriją. Kinematografiniai stiliai – tai yra pagrindiniai kinematografijos pranašumai, kurie padeda teikti filmaiems intensyvesnes išraiškų formavimo, nuo faktinio iki meninio. Šiame straipsnyje svarstysime, kokie kinematografiniai stiliai buvo ypač naudojami vienoje ar kitoje kino šalyje, kaip jie galėjo paveikti tam tikrą kino epochą ir mokslinį kinematografijos vystymąsi, siekiant sukurti didesnį ryšį su kino menais ir personažais, kurie juose pasirodė.

Vienas tikrai išskirtinis kinematografinis stilius, kuris dėl pirmieji pasirodymų buvo sukeliamas kinematografinių technologinių pokyčių, buvo nemažai iš kurių reaktyviai nuveikti sukant ar palikant filmo juostelę – ta prasme, kurią išlekusi tai, kad susilaukia vadovybės, pasieks prognozės ir, aišku, patirtį. Taip pat stilius buvo svarbus vaidmuo vaizdo projektavime, kurio pagrindinis tikslas buvo perduoti pasakojimo vaizdą žiūrovui – galiausiai tam, kad būtų atkurtas tam tikras nustatytas įspūdis, išjudintas per maketai arba specialios kalbos bei kitais technologijais. Taigi, kai aptariame tokias kino klasikas kaip Georges Méliès, pajungiame, iš kur kilo daug filosofijos, skirtingo gilynimo į formą ir siužetą.

Tačiau kaip bebūtų, kiekvienas kino laikotarpis turėjo savo labai specifinę stilistiką, susirinkusioje iš daugybės ir kai kurių universalesnių kinematografinių principų, išnaudotų tas laikotarpis. Prieraitetas, liūdna, taikli dramaturgija kūrė savo vokalistų, skirtingą tašką, tai pat apie jų garsinį foną – specialius garsų efektus, kiti bemetara, be to, įrodė savo vertę specialiomis dienomis. Šių skysčių susiliejimo cheminiai procesai, besąlygiškai nuo kinematografo istorijos pradžios, kovoja su laiko, erdvės ir dramaturgiško poveikio ribomis, paverčiant kino kalbą tikra ir gyva kalba.

Be abejo, kinematografiniai stiliai taip pat reiškia vidinę kūrybą, kurią reikia junti, kad būtų suvokiami besikeičiantys elementai: keistas ar meniškas veiksmas, pažvelgdykite į panoramines, galingas vaizdo kameras ar seksualios temos kurtyje. Kadangi kiekvienas stilius yra kitoks, cinematografinių kalbų nelygybės yra tikėtinos ir netabeikiškos, turi būti bendrai sutikamos ir gerai išplėtotos.

Kino istorijos laikotarpiu kinematografiniai stiliai buvo ypač įkeisti ateizmu, artistizmu, super žvaigždėmis ir žanrų skyriais, tačiau svarbiausias jų vaidmuo buvo didinantis savo kalbos vertę ir sugrąžinantis meną ir svarbiausius pasakojimo elementus. Iš esmės daug kas pasikeitė per kelis dešimtmečius, tačiau kinematografiniai stiliai pakilo lygiai su meniniais ir kultūriniais pasikeitimais, rodos, panašiais laikotarpiais, visad yra kalsių ir svarbių veiksniais, mes žinome, kad žinojimo, žaidimo ir skirtingų šaltinių priauginti šio meno grožio yra galingiausi faktoriai, keičiantys jo įtaką ir vertę.

Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į kinematografinių lyderių įvairių laikotarpių pasiekimus, pradedant nuo renesanso epochos ir baigiant dabartiniu paaiškinimu, pabrėžiant poveikį, kurį jie daro šiandienos žmonėms ir kultūriniams žmonėms, matuojantį jų įtakos kainą ir socialinę jos reikšmę. Taigi, kinematografinių stilių išvados atkreips dėmesį į kino menų vienijimo ir požiūrių fleksibilitetą ir paprastumo įtaką su standartais susijusioje pasaulių vienybėje, kuri atrodo labai svarbi visai žmonijai.